Istorija

„…ir saulas diementas žėruos…“

Pirmasis tarptautinis poezijos festivalis „…ir saulas diementas žėruos…„ įvyko 2002 metais. Šią tris dienas vykstančią šventę sumanė rašytoja Regina Katinaitė-Lumpickienė podraug su A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktore Vida Garunkštyte ir apskrities viršininko administracijos vyriausiuoju kultūros specialistu Gediminu Griciumi. Festivalis vyksta kas antri metai, tuomet Juknėnuose teikiama literatūrinė Antano Miškinio premija (premija teikiama kasmet). Būtent birželį, per pačias Antanines, kai Aukštaitijos pakelėse ir pamiškėse žydi apstūs lubinai, o močiučių darželiuose leipsta pilnavidurės pivonijos. Paties Antano Miškinio poezijos eilute pavadinti šią šventę pasiūlė poetė ir vertėja Regina Katinaitė-Lumpickienė (ji ir pati rašo puikius tarmiškus eilėraščius).
Poezijos festivalio vyksmas neapsiriboja vien Utenos miestu, bet išplinta per visą apskritį – beria sėklą ir veši Zarasų, Anykščių, Ignalinos, Molėtų rajonuose ir Visagino mieste. Minėtų organizatorių branduoliui visada tvirtą pagalbą suteikia uteniškiai rašytojai Vytautas Kaziela ir Stepas Eitminavičius. Gi nelengva apšokinėti keliasdešimt šventės dalyvių iš Švedijos, Lenkijos, Škotijos, Latvijos, Australijos, Gruzijos, Baltarusijos, Rusijos, Jungtinių Amerikos valstijų. Aišku, tos dešimtys skaičiuojamos podraug su lietuviais poetais/vertėjais ir lietuvėm poetėm/vertėjom.
Kaip ir kiti Lietuvoje vykstantys literatūriniai festivaliai, „…ir saulas diementas žėruos…“ turi savo leidinį. 2004, 2006, 2008 metais sudarytas ir išleistas almanachas „Birželio sodai“ talpina visų dalyvių kūrybos (užsieniečių, žinoma, ir lietuviškai).
Be minėtos Utenos rajono savivaldybės įsteigtos Antano Miškinio literatūrinės premijos, yra ir mažoji A. Miškinio premija. Ši nuo 2003 metų kasmet teikiama respublikinio jaunųjų filologų konkurso nugalėtojui.
Kuo dar poezijos šventė „…ir saulas diementas žėruos…“ kitokia? Ogi žaisme, mobilumu, netikėtais pasiūlymais. Ką turiu omenyje? Štai, žiūrėkite, visi poetai iki vieno iš naujo pakrikštijami Šventojoje, kiekvienam leidžiama pačiam pasigaminti naminės duonos kepalą ir jį parvežti lauktuvių, tūlas gauna Klemenso Kupriūno ekslibrisų, visi pavėžinami siauruku iki Rubikių ir atgalios, tik užsinorėjus galima išsimaudyti Giedrio, Dauniškio, Alaušo ir Visagino ežeruose, laisvė apžiūrėti ir pačiupinėti garsaus puodžiaus Vytauto Valiušio kolekciją, valia patekti į Utenos dailės mokyklos slaptingus rūsius, šį tą vertingo išsitraukti iš Krašuonos upelyčio, gal jau paskutinį kartą dirstelėti į Ignalinos atominę elektrinę, taip pat leista su visom turimom nuodėmėm įžengti į Palūšės, į Anykščių šv. Mato bažnyčias, į Troškūnų vienuolyną, o bitininkystės muziejuje Stripeikiuose visi vaišinami šviežiausiu medumi su čiobrelių arbata, o kai kam nusišypso laimė gauti dovanų mobilųjį telefoną Nokia iš Vytauto Kazielos kišenės.

Ričardas Šileika

2008 m.